Sunki diena

Nesiniai sugalvojau, ka noriu veikti gyvenime. Busiu architektas :) Skamba drasiai, bet sis troskimas tapo toks stiprus, kad visas savo jegas pasvenciau tik darbui jam pasiekti. Visa laika mane trauke statiniai, norejau, kad visi matytu mano darba, kad galeciau pasidiziuodamas i juos ziureti ir zinoti, kad gyvenime jau kazka nuveikiau. Deja, neviskas taip grazu, kaip atrodo. Prasidejo mokslai. Mokslai butu kaip mokslai, viskas gerai ir viskas puikia sekasi, bet kad taptum architektu, turi moket piesti, o tai, mielas skaitytojau, zmogui, kuris niekad piestuko gyvenime nera laikes, ismokti nera lengva. Is tiesu kartas stebiuosi is kur pas mane tiek drasos imtis veikta, kazka, ko niekada dar neteko daryti. Viena diena sove mintis, kad noriu, ir jau kita beldziuosi i dailes mokyklos duris su reikalavimu, jog mane mokytu. Mane prieme, paisau dabar 3kartus per savaite po 3valandas. Issenki tai ne tas zodis. Siandien issedejau visas 7pamuokas ir po trumpos pertraukeles pedinau i savo paisyba. Jau po 2h sedejimo vietoje ir paisymo, kai tau dar nesigauna kaip tau noretusi, imi galvoti velniop viska, busiu inzinierium, ten bent viskas aisku: bus taip ir ne kitaip. Ir nereiks ten nieko paisyt. Viskas. Taskas.

Taciau ne, nuveji mintis i sali ir kantriai vel bandai nubreti tiesia linija. Pasiziuri i drauga is desines ir vel rankos nusvyra. Kodel man neiseina tokios tiesios linijos kaip jam? Taciau tu zinai, kad cia susirinko visi su motyvacija, kurie jau piesia nuo mazumes, o tu, tik smulki zuvele, kuri stengiasi ispaskutiniu islikti. As zinau, kad galiu - visi gali. Pazistu save puikiai, jeigu ko labai panoresi - viska pasieksi.

Grizti namo vos vilkdamas kojas. Atstumai pasidaro nebesvarbus, laikas isnyksta. Viskas vyksta is inercijos, automatiskai. Net nepajunti kaip grizti namo. Prisedi ant sofos trumpap pasisneket su namiskiais ir pajunti, kad nebegali atsikelt. Is paskutiniuju nekiutini iki virtuves, isimeti i skrandi keleta kasniu ir nulendi i savo kambari, kur zinai, kad taves laukia susnis namu darbu. Nebesinori nieko, bet zinai, kad uz tave niekas kitas to nepadarys. Vienintele viltis, kad gal but visas sis darbas ateity atsipirks, ir as tapsiu zymiu architektu.

Stai ir atejo ta diena...

Apie bloga skaiciau jau seniai, suzinojai, kas tai,- dar seniau, taciau tik dabar prisedau ir nusprendziau padaryti pirma irasa, i pirmaji savo bloga. Taigi, stai ir as, vaikinas, kuris raso tam, kad galetu tobuleti ir kad gerai praleistu laika. Zinau, kad rasymas, bet koks, kad ir dienorascio, labai lavina zmogaus gebejima gerai rasyti. Tai jau pats esu patyres, kai teko metus rasyti dienorasti tam, kad isgyvenciau. Is pradziu mintys pinesi, metesi padrikai, sakiniai rezgesi kazkokie trumpi ir netaisyklingi, taciau jau po pusmecio, ziurek ir kazka protingo sugebi pasakyti. Tai jau buvo seniai, senuju rasymu igudziu ne ka ir isliko. Todel ir nusprendziau pradeti vel rasyti, tik si karta, jau iseiti i platesnius vandenis. Noriu stebeti savo progresa, tuo paciu ir semtis nauju minciu bei ideju is kitu. Manau tai puiki terpe mano sumanymui igivendinti.