Part II. Svajonių praktika pas mama Russia.

Mūsų gerbiamas načialnikas

Кто тут у вас луче всего лапатой капает?
Kas bent kiek suprantat rusiškai, jau turbūt supratot, ką aš čia veiksiu visą vasarą :) O dabar, manau, reikėtų papasakoti, kokia čia situacija su tais darbais ir kokie pirmieji įspūdžiai rusiškoje "stroikėje".

Mūsų visos pabaltijos šalys yra priskirtos dirbti viename iš statomų tunelių į būsimą olimpinį miestelį. Tiksliau pasakius, yra iškasti trys tuneliai: mašinų, evakuacinis ir traukinių. Mes, lietuvaičiai, su estonsais priskirti traukinių, latviai - mašinų tuneliui. Viskas iš pirmo žvilgsnio atrodo gražu ir įdomu, jeigu ne vienas mažas bet.... Tie tuneliai jau pabaigti. Be šito menko faktelio, šiuo metu čia keičiasi valdžia, kai viena įmonė turi perimti visą statybvietę, tunelius, žmones ir atlikti baigiamuosius darbus. O čia atsidūrėme mes - vargšai studetai, kurie atvažiavo mokytis iš rusų, kaip reikia pastatyt... Žodžiu, švelniai tariant mes jaučiamės kaip šuniui penkta koja...

Mūsų vasaros Meka.

O dabar nuo pradžių:


Pirma diena darbe. Saugos darbų instruktažas ir "specofkės" gavimas.

Čia antroji darbo diena, bet ji niekuo nesiskyrė nuo pirosios :)

Anksti ryte iš stovyklavietės mus pasiima senas apgriuvęs autobusas ir veža serpantinais kokį dvidešimt kilometrų į mūsų šios vasaros Meką - statomą olimpinį objektą, kur sėkmingai taikysime savo teorines žinias, įgytas universitete, praktiškai. Visi nekantraujame pradėti semtis patirties, bet pirma turim išklausyti saugos darbų instruktažą, kuris mums padės dirbti statyboje. "Načialnikas" atneša šusnį lapų su daug rusiško teksto ir nė vieno paveikslėlio... Iš mūsų lietuvaičių gerai skaitančių ir viską suprantančių rusiškai vos du. Pas estus dar liūdniau - iš septynių tik vienas kalba ir supranta, bet nei skaityt, nei rašyt kirilica ne. Pas latvius viskas tvarkoj. Pavartėm tuos žinių šaltinius, pasigrožėjom, kaip įdomiai atrodo tos rusiškos raidės, ir visi bendrai nutarėm, kad mes jau pasiruošę darbui. Tačiau kažkodėl niekas nekreipė į mus dėmsio... Laukėm valandą. Laukėm antrą. Viltis kažką tą dieną išmokti tik blėso ir blėso, kai staiga įėjo moteriškė ir nusivedė išduoti "specofkių". Visi entuziastingai išsirinkom savo dydžius, iškarto persirengėm ir jau tuoj tuoj pradėsim atlikinėti savo išsvajotąją praktiką. Bet pirma pietūs. Pavalgėm ir vėl nuėjom į savo mokymo kambarį, kuriame jau turėtų skirstyti darbus. Praėjo valanda... Antra.. Ir... Neatlaikė mūsų geležinė kantrybė, nusiuntėme savo būrio vadą pas tą patį "načialniką" paprašyti darbo, nes jau baigėm visi išprotėt nuo tų keturių sienų ir tos nepaprastai įdomios ir turiningos veiklos. Sulaukėme džiugių naujienų, kad šiandien taip ir malsim šūdą dar kokias keturias valandas, kol atvažiuos autobusas mūsų susirinkt.


Antra darbo diena. Naivūs studentai vis dar tikisi įgyti praktinių žinių.

Kas kaip moka, tas taip miega.

Išaušo kita, daug žadanti, diena, kuri prasidėjo žvaliai ir vėl entuziastingai. Juk negalima dvi dienas iš eilės malti šūdą. Visi sušokom į "specofkes" ir į autobusą. Nuvažiuojam ir vėl visi į kambariuką... Entuziasmas krenta. Viltis dingsta. Šį kartą buvom numatė tokį (menkai, bet visgi galimą) scenatijų, tad pasiruošėm tam reikalui kortas. Lošiam durnių vieną valandą, antrą... Galiausiai vėl trūksta kantrybė ir mūsiškis leidžiasi pas "načialniką". O anas kaip visada grįžta su puikiom naujienom - darbo nėra, šūdų malūnas sukasi toliau. Tiesa, leido išeit pasivaikščiot aplink statybvietę ir jos teritoriją. Pasakė, kur vertėtų nueiti pažiūrėti išties įspūdingų vaizdų. Kaip matote iš nuotraukų, tai kraštovaizdis čia iš ties gražus. Atsidūrėme kalno properšoje, kur iš to kalno išteka kalnų upelis, iš kurio tiekiamas statybvietei gėlas, geriamas vanduo. Aišku,litovcai nebūtų litovcais, jei jame neišsimaudytų. O vanduo šaltumo! Jau taip viską sutraukia, kad net kvėpuot neįmanoma, o kaulus laužo dar kokią minutę išlipus. Spėju jausmas tas pats, kas Baltijos jūroje žiemą maudytis. Kaifas turbūt tas pats. Pasigrožėję vaizdais, išsimaudę, dar paslampinėjom po statybvietę ir vėl visi draugiškai į mūsų pamiltą kambariuką, kuriame laikas sustoja, laukti autobuso.

Daebo privalumas - gali kas kart po darbo tokiame vaizde maudytis.

Trečioji darbo diena. Studentai. Protingi žmonės, greit mokosi ir prisitaiko.


Apturėję ypatingai turiningas dvi darbo dienas, nebesileidome išduriami. Šį kartą pasiemėm veiklos visai dienai, kas kompiuterį, aš knygą ir žurnalą, kiti vėl kortas, kas mobilųjį telefoną žaidimukam pakapot, tad nusimatė išties gera darbo diena. Kaip ir visada, iš autobuso tiesiu taikymu į kambariuką, kur jau visi turėjom savo vietas, kas kur sėdi ir miega, ir patogiai įsitaisėme su savo žaisliukais. Nespėjome nė apšilt, kai atėjo "načialnikas" baltu šalmu ir liepė eit paskui jį į statybvietę... Tada ir prasidėjo linksmybės... Su latviais atsiskyrėm ir likom tik litovcai su estonsais. Atsidūrę pas "načialniką" būdelėje pradėjom skristytis darbus ir susipažinti su rusiška darbo kultūra. "Кто тут у вас луче всего лапатой капает?" - pirmas "načialniko" klausimas. 

Praktika rulezzzz....

Ačiū dievui, mūsų kaimynai estonsai lėti ir jiems lėtai "daeina", apie ką kalba eina, plius nekažką ir "daeis", kai rusų kalba jiems kaip mums kiniečių. Mes, aišku, atsakėm, kad estai puikūs šio meno ekspertai. Visi draugiškai pasijuokėm,bet vis dėlto lopetom mojuot gavome mes. Mus bent jau į tunelį nuvežė, kur reikėjo vieną kelio atkarpą paruošti betonavimui. O tai yra išvalyt duobę nuo žemių ir kitų šiukšlių.

Vienas iš darbo įrankių - prailgintojas

O dabar lyrinis nukrypimas. Tokio dydžio strojkė, o chebra negali įpirkti vinių ir kitų būtinų medžiagų bei įrankių. Chebra vaikšo po statybos aikštelę ir ieško panaudotų suvirinimo elektrodų, kur iš vieno išeina net trys vinys! Su vienu perforatoriumi nori pastatyti visą tunelį. Tunelis nei ilgas, nei mažas, tik keturi su trupučiu kilometro. Tad jei tau prireikė kokio perforatoriaus ar kokio pjūklo, tai peškodralom pėdini porą kilometrų tuneliu ir ieškai, kas vieną ar kitą instrumentą yra paėmęs ir skoliniesi, o tada vėl pėškom pėdini atgal. Kaip patys statybininkai sako, iš šūdo turi suraikyti saldainį. Va čia tai tikros statybos. Toliau tik dar geriau...

Rusiška darbo kultūra - vienas dirba, šeši žiūri.

Estai. O ką veikė estai? Jiems tai kastuvų neužteko, mes juk ėjom mėšlo iš duobės kast. Juos septynis pastatė prie didžiulės lentų krūvos ir liepė iš ten traukt senas surūdijusias vinis, jas tiesinti ir su atšipusiu pjūklu pjaustyti lentas. Paskui iš tų pačių resursų turėjo kalti dėžes sudėti įvairiam nebepanaudojamam inventoriui. Plaktukas irgi savadarbis - suvirintas iš kelių armatūros strypų. Vat jiems tai linksma buvo. Visą dieną ant saulės kept ir neįtikėtinai prasmingą darbą dirbt. Paskaičiavom, kad būtų žymiai pigiau nupirkti kelias dėžutes naujų vinių, negu mokėti algą septyniem estonsams - vinių tiesintojams. "Умом Россию непонять".


Ketvirta darbo diena. Litovcų bruožas - kaimyno troba dega, mums didžiausia šventė.

Kaip sunkiai dirbom prieš pat estoncų nosį.

Niūrūs, apsimiegoję žvilgsniai žvalgosi pro langą į kraštovaizdį. Gražu. Autobusas kaulus krato, miegot neleidžia. Entuziazmas kritęs iki minimalaus lygio. Šiandien į tunelį nebeveža, nebėra ten darbo, ką su mumis daryt - vienas dievas žino. "Načialnikas" nepėsčias, rytą iškarto praskaidrina išdalindamas darbus. "Estai, varot vinių tiesint". O anie gi nieko atsakyt negali, mirksi akutėm, linksi galvom ir sliūkina prie savo lentų krūvos. Mums vėl nuskilo, gavom eiti klojinių daryti, kur reikėjo klojinių lentas prisukt prie metalinio karkaso. Visą rytą laukėm, kol atsilaisvins diskinis pjūklas, kad galėtume tas lentas supjaustyti reikiamu dydžiu. Tuo metu gulėjom pavėsyje ir žiūrėjom kaip estai su plaktukais vinis tiesina ir mirėm iš juoko. Atėjo pietūs ir po pietų supjaustėm nei daug, nei mažai vos devynias lentas. Va čia tai darbo našumas! Be to pjaustėm ne mes, o normalūs darbininkai, mes tik žiūrėjom.


Paskutinioji savaitės darbo diena.  Vakarų fronete nieko naujo...

Kažkurį rytą laukėme načialniko, kol ateis padalint darbų.
 Jis tikrai nenustebo tokį vaizdelį pamatęs.

"Načialnikas" ir vėl nuskriaudė estoncus. Anie dar bandė savo laužyta rusų kalba paaiškinti, kad šį kartą keičiamės darbais su litovcais, bet "načialnikas" turbūt nenorėjo jų suprast ir anie vargšiukai nieko nepešė. O mes toliau sau drožėm klojinius. Šį kartą laukėm, kol chebra pririnks metalo laužo, kurį galėtų priduot, ir už gatus pinigus nupirktų varžtų. Ir vėl prasėdėjom beveik iki pietų. Nupirko lievus varžtus, kurie begręžiant lūždavo arba nepragręždavo visai. Priešpiet jau buvom net penkis varžtus susukę. Po pietų darbo tempai tik dar labiau sulėtėjo.






Praėjusios savaitės reziumė:


Turim pačią nerealiausią praktiką, kokią tik galima įsivaizduoti. Jau tokį svajonių darbą dirbam, kad kas ryt katučiais plojam, kaip čia linksma, kaip smagu. Aišku, "abjomai" pačios "stroikės" yra nerealūs, Lietuvoje tokių nepamatysi. Bet tiek absurdo nesu matęs niekur. Taupyt ant kažkokių vinių, kai į objektą jau sukišta milijardai, pripažinkit, nelogiška. O ką jau kalbėt, kad mums, studnetams, čia mokamas atlyginimas, suteikiamas nemokamas apgyvendinimas, maitinimas ir dar ekskursijos bei programa. Kitas smagumas, kai tenka porą kilometrų pėdinti tuneliu pasimti, pavyzdžiui, pjūklo.

Šiaip gražus vaizdas :P Kokia tvarkinga statybvietė palyginus.

Pamiršau latvius. Jiem pasisekė, neblogiau nei estam. Jie mašinų tuneliu pėdina tris kilometrus iki savo darbo vietos, kur šiupeliuoja tas pačias šiukšles ir atliekas kaip ir mes pirmąją dieną. O atėjus pietų pertraukai tuos pačius tris kilometrus pėdina atgal iki valgyklos. Papietavę skuba atgal semtis patirties. Žodžiu, jeigu jų niekas nepaveža tuo tuneliu, tai jie per dieną suvaikšto bent po dešimt km. Žiauriai kieta praktika.


Na, o žvelgiant į šviesiąją medalio pusę, tai mes juk prie Juodosios jūros. Kaip savaitgalis, taip nuotykis, tad liūdna antaipol nėra. Deja pinigus praktiškai jau visus pragėrėm, o savaitgalis artėja. Reikės kažką mąstyt. Rusų treniruojam, kas daugiau, kas mažiau, tačiau pas visus matyti progresas. Visi po biški pilvus augina, nes peni tiek, kad šonai braška, o pasakyt "ne" neišeina, nes skrandžiai jau gerai pratampyti. Bet apie visas linksmybes kada kitą kartą, dabar didžiausias galvos skausmas kaip grįžti namo, nes nė vienas nebeturim pinigų bilietui atgal, o jau vietų traukiny vis mažėja ir mažėja.

Kaip chebra po savaitgalio namo su maršrutkėm važouja. Bet kaip ir sakiau, apie tai ateity ;)

Kaip vargšai studentai olimpinį miestą stato. Part I

Vot eto to uroven uroven...


Linksma. Atvažiavau į sporto stovyklą! O galvojau "pahalinsiu" čia betonus maišydamas, šiupeliu mosuodamas ar dar kaip kitaip intelektualiai praktiką atlikinėsiu Rusiškoje kultūroje, kur pigi degtinė ir savita darbo kultūra. Apie ką aš čia? Nežinantiems - trumpas mano šios vasaros plano aprašymas.

Kaip ir kiekvieną vasarą atlikinėju praktiką statybos srityje, tik šį sykį nutariau tai padaryti turbūt mažiausiai prognozuojamoje ir tuo pačiu įdomiausioje pasaulio vietoje - Rusijoje, Soči mieste. Taip taip - ten pat, kur 2014 metais vyks žiemos olimpinės žaidynės. Maždaug tiek informacijos žinojau pats prieš čia atvykdamas. Tai tokia ta mano pradžia, turiu pasą su viza, traukinio bilietą ir kelionės tikslą - Sočis, o ką aš ten veiksiu, kas mus ten pasitiks, su kokia chebra aš ten važiuoju, ką reikės dirbti vaizduotė sunkiai išnešė. Sėdau į traukinuką su dar septyniais studentais iš VGTU ir visi vienas kito nepažinodami savo vasaros nuotykius pradėjom Vilniaus traukinių stotyje. Chebra maladiec, visi savi, paprasti, saviti, su savais "pričiūdais" ir bajeriais, kitaip sakant - statybininkai, darbo liaudis. Tradiciškai, kaip ir priklauso statybininkams, pažintį pradėjom prie alaus bokalo Minske, o baigėm Baltarusiškos degtinės ragavimu traukinyje, kuriuo keliavom nei daug, nei mažai - tik 40 valandų. Degtinės, aišku, pritrūkom, bet čia jau kita istorija.

Po ilgos kelionės atkeliaujam į Adler - miestą, kuris prijungtas prie Sočio, ir dabar skaitomas kaip Sočio rajonas. Nepertoliausiai, kaip supratau, statomos kalnų nusileidimo trasos ir visa infrastruktūra iki tos kalnuotos vietovės nusigauti. Mus pasitinka žavi blondinė rusaitė ir palydi iki autobuso, kuris mus nuveža į mūsų stovyklą, kurioje ir gyvensiu visą šią vasarą. Keletas faktų apie gyvenimo sąlygas:


Stovyką sudaro 4 gyvenamieji korpusai, talpinantys maždaug po 200-300 žmonių. Viena atskira valgykla su maža parduotuvėle būtiniausioms prekėms įsigyti. Sporto kompleksas su universalia aikštele, kur visi lošia ale vidaus futbolą, nes realiai tai ten yra aptverta kašio aikštelė. Šalia yra tinklinio aikštelė su nuskurusiu tinklu ir labai "chrenova" nutrypta žole, paskendusia smulkaus žvyro ir smėlio mišiny. Ir, aišku, kaip gi be "kačialkės", kur rimti vyrai rimtai sportuoja. Įranga made in Russia. 

Toliau apie patį gyvenimą: gevenam visi aštuoni šešiaviečiame kambaryje, tad patys įsivaizduojat, kokia pas mus ten geležinė tvarka... Laukiu nesulaukiu, kol išduos darbinę aprangą ir kasdien visi aštuoni grįžę "namo" po darbo draugiškai išmėtysim savo "specofkes" ir darbinius batus po kambarį, kur ir taip vietos neperdaugiausiai, o aromatai tiesiog kvieste kvies užeiti ir pailsėti po sunkios darbo dienos. Miegam ant labai patogių ir ypatingai žmogaus fiziologijai pritaikytų lovų, kuriose jautiesi vos ne kaip hamake. Ant tos lovos padėtas spyruoklinis čiužinys, kuris jau matęs ne vieną tadžiką, armėną ar dar kokį egzotiškesnį sunkiasvorį ateivį, tad tos spyruoklės taip šonus laužo, kad po pirmos nakties visi pabudom "labai" pailsėję. Kitą naktį jau vengėm miego, nes žinojom koks nepaprastai saldus miegas mūsų laukia. Norintiems išbandyti: į vonią (būtinai trumpesnę nei jūsų ūgis) pasidėkit spyruoklinį aplūžusį čiužinį ir pabandykit išsimiegoti. Aišku, mes nebūtume inžinieriai, jei tų lovų "nepatiuninguotume" - prisidėjom po čiužiniu visokių lentų, radom dar porą metalinių apsauginių bortelių nuo tos pačios lovos, tai dabar bent jau nebereikia sėdint miegoti. O prie spyruoklių priprantama. Na, tualetai, dušai, prausyklos tai nieko naujo, viskas kaip ir barake - bendri. Gal tik pradžiai tualetais nelabai džiaugėmės, nes čia vietoj klozeto - skylė, o kabinų durys nesirakina ir tualetinio popieriaus beveik nebūna, tad kai nepratęs prie tokių patogumų, tą gerenį reikalą brandini tiek, kad tenka ristele lėkt link išganymo.


Pradžioje minėjau, kad atvažiavau į sporto stovyklą, tai pastaroji savaitė taip ir atrodė, nes dirbt dar nepradėjom, ne visi darbo popieriai yra sutvarkyti, tad realiai pradėsim penktadienį arba pirmadienį, o iki tol tenka sėdėt čia. O čia gyvenimas puikus. Pabundi pusę devynių, nes pusryčiai baigiami išduoti pusę dešimtos, nueini valgyklon, ten persivalgai, tada dažniausiai eini vėl miegot iki pietų arba eini pasportuot. Kokį tinklinuką padaužai, chebra futboliuką paspardo, arba kokiom kortom ar galiausiai nueini į "kačialkę". O tada pietūs, po pietų vėl tas pats, tada vakarienė ir vėl sportuoji, o tada miegot. Vieną dieną iš viso fantastiškai praleidom: atsikėlę po pusryčių kažką ale paveikėm, tada papietavom ir visi aštuoni draugiškai smigom iki pat vakarienės. Pabudom ir, žiūrėk, vėl reik eit valgyt. Žodžiu, šiuo metu diena iš dienos užsiminėjam tuo pačiu: miegam, valgom, sportuojam, valgom, miegam - ir taip visą dieną. Peni mus čia nerealiai. Visada pirmam košės arba sriubos geras bliūdas, tada antram mėsos šmotas su bulvių koše arba makaronais, salotų kiek nori, ir kaip gi be kompoto? Net pusryčiam suvartai tokią porciją. Skrandžius pratampėm tiek, kad artėjant sekančiam valgymui tenka papildomai pasistiprinti iš savų resursų.




O bendrai paėmus, tai neturiu kuo skųstis. Gyvenam gražioj aplinkoj - kalnų properšoj, klimatas toks truputi tropinis, nes dažnai nulyja, o šiaip visą laiką tvanku. Gyvenam internacionalinėje bendruomenėje su visokiai tadžikais, uzbekais, armėnai, čečėnais, ukrainiečiais, baltarusiais, estais, latviais ir turbūt dar kažkuo, ko šiuo metu nepamenu. Pasitreniruoji rusų kalbą, jų kultūrą :) Daug sportuoji, gerai maitiniesi, jokių telefonų, jokio interneto, žodžiu - "lafa". Jaučiuosi kaip kokioj 5 klasėj, kai visą dieną praleisdavau kieme su chebra kažką aktyviai veikdamas. Nuo šio savaitgalio prasidės ekskursijos (į jas irgi nevežė, kol nėra darbo dokumentų), nuo kitos savaitės darbas, taip kad, viskas dar tik priešaky.




Dar pamiršau paminėti, kad čia pas mus galioja sausas įstatymas. Alkoholio oficialiai įsinešt negalima, nors realiai tai net nėra kur normaliai jo ir nusipirkt. Tai kas čia per Rusija?! O dėl kainų, tai alus mieste nerealiai brangus, vienas butelis nuo 5lt, jeigu nori kokio skanesnio tai siekia 7-9lt. Užtat degtinė čia tikrai pigi, net už pieną pigesnė. Tad nesistebiu, kodėl sakoma, kad Rusijoje žmonės išgeria daugiausiai alkoholio :)

Apie buitį, manau, jau kaip ir pakaks. Čia taip - vienu prisėdimu - sunku viską ir aprėpti, o, kalbant apie pačią Rusiją, tai kaip sakoma vienoj reklamoj: "umom Rasiju nipanet". Praleidom čia tik vieną savaitę, o vaizdų pamatėm išties įdomių ir netgi graudžiai juokingų, tokių kaip miestelio poliklinika, kuri atrodo kaip visiška lūšna, įspūdingi gatvės stulpų konstrukciniai sprendimai, ar, galiausiai, kaip chebra ką tik po kelio betonavimo sumąstė išbandyti jo tvirtumą ir paliko savo pėdų atspaudus vidur kelio. O jau kalbant apie naują statybą, tai patys matot, kokį tiesų geležinkelį nutiesė... 

Pačiame Sočyje statybų "maštabai" tai išties įspūdingi, viskas taip perrausta, taip iškasinėta, kad kai reikia važiuoti į miestą susidaro didelės grūstis. O statomi objektai savo dydžiu ir architektūra irgi kelia nuostabą. Infrastruktūra plėtojama irgi neregėtais mąstais, geležinkeliai, jų viadukai, viskas pastatyta pagal naujausias technologijas, ištisos kalvos nukasinėtos, išrausti tuneliai ir t.t. Tačiau apie tai gal kitame įrąše, kai turėsiu daugiau nuotraukų ir būsių viską apžiūrėjęs iš arti.